Gyvenimas nenuspėjamas… dar prieš metus net nebuvo minčių apie Kilimanjaro. Kai žiemą buvau Tanzanijoje, safaryje, išskridinėjome į Zanzibarą iš Kilimanjaro oro uosto.
Lėktuvui pakilus kalnas pasirodė visu gražumu, va tada ir pagalvojau, o kokia gi galimybė atsidurti ant Afrikos stogo. Pasirodo tai ne taip jau ir sudėtinga - yra net 6 - 7 skirtingi maršrutai, kuriais galima pasiekti viršūnę Uru.
Galimybė yra, belieka surasti kompaniją, kas beje nebuvo taip lengva…., siūliau visiems pažįstamiems iš eilės - vieni iš karto atsisako, kiti mandagiai pažada pagalvoti…., na ir kas gi kitas, jei ne Kęstas, mano ištikimas bendrakeliauninkas, avantiūristas ir iššūkių mėgėjas, sutinka. Puiku! Dviese jau galim keliauti - susiplanuojam laiką, pasirenkam maršrutą (kaip paskui paaiškėjo - labai teisingą, ne per greitą su aklimatizacija), susisiekiam su afrikiečiu tarpininku Penda (tikras afrikietis👊🏽), išsiaiškinam galimybes, kainas, nusiperkam lėktuvo bilietus…. viskas🤞. Iki kelionės dar 2 mėnesiai, laiko daug - toliau kalbinam visus pažįstamus prisijungti. Kęsto draugas Tomas sako, na gal ir norėčiau, bet ką tu čia man siūlai tokius lengvus maršrutus - norėčiau rimto iššūkio (kaip paskui pasirodė - tai buvo dar rimčiau, negu Tomas norėjo💪). Žodžiu - likus mėnesiui iki išvykimo mes jau keturiese: aš, Kęstas, Tomas ir beveik mano bendravardis Raimondas. Susitvarkom elektronines vizas, apsidraudžiam, susiperkam reikiamus rūbus ir inventorių - viskas, pasiruošę - laukiam skrydžio🤞.
Kad Turkish Airlines atšaukia mūsų skrydį iš Vilniaus į Stambulą čia smulkmena, iš Stambulo į Kilimanjaro skrydis neatšauktas - svarbiausia! Į Stambulą naujai nusiperkam bilietus ir išskrendam viena diena anksčiau, nieko tokio - pasivaikštom po Stambulą, aplankom Sofijos mečetę, Grand bazarą, suvalgom po kebabą, turkiškų saldėsių, pernakvojam ir mes jau lėktuve į Kilimanjaro. Viskas OK - atskristi turim apie 2 val. nakties, pasitiks mus Penda, nuveš į viešbutį - viskas suorganizuota🤞. Gerai, kad Kęstas prieš lipdamas į lėktuvą parašo Pendai žinutę - ‘sėdam į lėktuvą, lauk mūsų’. Penda atrašo - ‘o tai kada jūs atskrendat? Keliese būsit?’ 😀😀😀. Afrika ir yra Afrika - reikia pastoviai patikslinti😀. Penda penktą kartą gauna informaciją apie mūsų atvykimo laiką ir tikrai pažada mus sutikti oro uoste…, taip gal ir būtų buvę, jei jis nebūtų pavėlavęs... Kilimanjaro oro uoste išlipam iš lėktuvo, praeinam visus COVID, muitinės ir pasų patikrinimo formalumus, išeinam iš oro uosto - Pendos nėra, bet stovi vaikinukas su lentele ‘Pavlina’, o kadangi Kęsto pavardė Pavlidi, galvojam neteisingai užsirašė - prieinam prie jo, jis sako, einam sėdam į autobusiuką - važiuosim į viešbutį. Viskas super - susikraunam bagažą, susėdam - o jis klausia, o tai kodėl jūs 4, čia tipo tik 2 turėjo būti…..gerai, kad neišvažiavom į Pavlinos viešbutį😀. Pagaliau pasirodo Penda, nieko neatsitiko - žmogus pavėlavo..., čia Afrika😀. Stebūklingu būdu sukraunam savo visą mantą ir šiaip ne taip sulipam į jo nedidelę Toyotą - kai sėdi viduje, tai toks jausmas, kad iš išorės mašina turėtų atrodyti išsipūtusi kaip balionas.
Apie 3 val. nakties atvažiuojam į Arusha viešbutį - viešbutis švelniai sakant nekoks, bet naktis - nėra kada kito ieškoti, susimokam už 2 naktis po 100 dolerių už kambarį(!) ir jau būtume nuėję miegoti, bet Tomas pasižiūri Booking.com, o gi ten mūsų viešbučio kaina nakčiai 40 dolerių😵. Po derybų - susigrąžinam permokėtus pinigus😀. Dabar jau galim ramiai miegoti🥱.
Pirma diena Afrikoje praeina greitai: susitikimas su gidais, paskutiniai kelionės aptarimai, atsiskaitymas gidams už kelionę, rūbų ir inventoriaus patikrinimas, paskutinių reikiamų daiktų įsigijimas, vakarienė Arushoje ir atgal į viešbutį. Reikia išsimiegoti - rytoj startuojam.
Kitą dieną, kaip sutarta, 8 val., gidai su komanda jau viešbutyje. Paskutinės foto, sėdam į jų autobusą ir išvažiuojam link Kilimanjaro papėdės. Iš karto aišku - papuolėm į geras rankas, viskas suorganizuota tinkamai, laiku - pagrindinis gidas Amani žino ką daro, tai jo jau daugiau negu 100-tasis organizuojamas žygis. Mus, keturis turistus, visą kelią lydės 19 žmonių: 2 gidai, virėjas ir 16 nešikų (čia juos vadina ‘porter’).
Po maždaug 2 valandų, apie 11 val., mes jau prie MACHAME GATE - tai civilizacijos pabaiga ir Kilimanjaro nacionalinio draustinio pradžia. Nuo čia jau nebėra nei kelių, nei transporto priemonių, nei elektros ir tik kur ne kur GSM ryšys. Komandai tikras darbymetis - dėliojasi nešulius, dar kartą tikrinasi ar ko nepamiršo, skirstosi kas ką neš ir kas už ką bus atsakingas. Mes turim gerą valandą laiko, taigi, kol dar yra civilizacijos požymių - pasikrovinėjam telefonus, siunčiam žinutes ir nuotraukas ir t.t., papietaujam. Atliekam visus parko formalumus, pasirašom registracijos žurnale. Po valandos- žygio pradžia!
MOUNT KILIMANJARO MACHAME ROUTE
Pirma diena, spalio 22 d.
MACHAME GATE – MACHAME CAMP: 10,75 Km | 5-6 val. | Atogrąžų miškas
Pakilimas: +1210 m (nuo 1811 m iki 3021 m)
Sunkumas 😓😓 (iš 5)
Startas 12:30 val. ateinam į stovyklą 17:40 val.
Patekti į Kilimanjaro Nacionalinį parką - panašiai kaip į lėktuvą, pilnai patikrina visas mūsų kuprines, suskaičiuoja kiek turim Coca-Cola ar kitokių plastikinių butelių (kaip mums paaiškino čia dėl ekologijos), nusišypso, kai pamato, kad dar ir Henessy buteliukas kuprinėje - negalima, ai bet neškitės😊.
Visus savo daiktus atiduodame ‘porteriams’, o pasiimam tik po mažą kuprinę, kurioje tik tai dienai reikalingi daiktai, visų pirma 3,5 ltr. vandens (kol kas dar gėlo, nes paskui visas 6 dienas gėrėme išgrynintą, kurio kvapas primena dyzelį...), vienas kitas šiltesnis drabužis, vaistai. Visą dieną einam labai vešlaus miško taku, oras puikus, saulėta, apie +20C. Gyvūnijos nedaug, bet retkarčiais galima
pamatyti kokią beždžionę. Nėra jokių įkyrių vabzdžių - super, beje jų nebuvo viso žygio metu. Takas visą laiką į neįkyrią įkalnę, o vakarop jau prasideda ir statesnė įkalnė su akmenimis. Antroje dienos pusėje pajuntam, kas tai yra deguonies trūkumas. Gidai vis kartoja ‘Pole, pole’ (lėtai, lėtai). Kalnuose negalima judėti greitai ar daryti staigių judesių, iš karto pradedi dusti. Į stovyklą ateinam jau visai vakarop. Stovyklavietė įrengta, mūsų palapinės sustatytos, trumpas instruktažas kaip naudotis biotuoaletu (jį neša atskiras ‘porteris’), įsikūrimas palapinėse. Tomas su Raimondu gyvena vienoje palapinėje, o mes su Kęstu turim po atskirą ‘apartamentą’.
Vakarienė nustebina - beveik, kaip namie👍. Pradžiai šviežiai paskrudinti ‘pop-corn’, šviežių cukinijų sriuba, antram - vištiena su bulvytėmis. Virėjas Braison - puikus! Visą žygį jis mus stebino sugebėjimu pagaminti tokį skanų maistą, tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Reikia suprasti, kad visus indus, įrankius, produktus, prieskonius ir t.t. ‘porteriai’ neša ant savo pečių, ir jei jau kažko pritrūksi - tai ir neturėsi😊.
Po vakarienės - sveikatos patikra, gidas Amani tą darys kasdien, kas rytą ir kas vakarą. Pulsas, deguonies kiekis kraujyje, keletas klausimų kaip jautiesi. Pradeda skaudėti galvą, normalu - slėgis ir deguonies kiekis sumažėjęs, kalnų ligos simptomai. Kad sumažinti kalnų ligos simptomus, reikia gerti daug vandens - mažiausiai 3 ltr. per dieną. Geriam daug arbatos ir einam miegoti. Įsitaisau miegmaišyje, galvą skauda vis smarkiau ir smarkiau, lyg ir pavyksta užmigti, bet gi daug skysčių suvartota, po kokios valados 'gamta šaukia'😊 - reikia išsikapanoti iš miegmaišio, užsidėti žibintuvėlį ant galvos, atsegti 2 palapinės užtrauktukus, apsimauti batus ir į gamtą…. Pirmą kartą, dar neįpratęs, stengiuosi kuo greičiau, tai prie artimiausio medelio dūstu taip, lyg būčiau kokius 5 km nubėgęs, galva plyšta - prisimenu, čia viską reikia daryti ‘Pole, pole’😊.
Naktis praeina normaliai, kokie 3 išėjimai ‘pasivaikščioti’, iki 3 val. galvą skauda stipriai, bet nuo 3 val. pavyksta primigti ir net susapnuoti košmarą, kad kažkas surišo ir niekaip negaliu išsilaisvinti (čia gi miegmaišis😊), net kompanija pabunda, kai sapnuodamas šaukiuosi pagalbos😀.
Kas rytą, vienas iš 'porterių', 6 val. mus žadina ir pasiūlo po puodelį karšto gėrimo į palapinę, iki 7 val. reikia apsiprausti, susitvarkyti, susidėti daiktus į kuprines, supakuoti miegmaišį. 8 val. geri pusryčiai, bendra nuotrauka su komanda ir į žygį.
Antra diena, spalio 23 d.
MACHAME CAMP – SHIRA CAMP: 5,3 Km | 4-5val. |
Pakilimas: +818m (nuo 3021 iki 3839 m)
Sunkumas 🏔️🏔️🏔️ (iš 5)
Startuojam 8:30 val. ateinam į stovyklą 17:30 val.
Šiandien šlaitas jau statesnis, daugėja akmenų, mažėja augmenijos. Vaizdai nuostabūs. Iš ryto oras puikus, po pietų apsiniaukia - užplaukia debesys, mes jau beveik 4 km. aukštyje. Paskutinis dienos etapas - gana status akmeninis šlaitas, bet vaizdai fantastiški - nežemiški. Jaučiasi, kad temperatūra krinta. Nuo šiol 4 dienas gyvensim virš debesų!
Stovykloje ta pati vakarinė rutina - palapinės susitvarkymas, vakarienė 20 val., miegoti apie 21 val. Kas naktį 3 - 4 kartus 'susilieti su gamta'😀.
Galvą naktį vėl iki 3 val. skauda gana stipriai, bet vėl pavyksta numigti iki 6 val., ir rytas visai žvalus. Nors palapinė apledėjusi ir vanduo dubenėlyje užšalęs, saulutei išlindus - malonus oras.
Trečia diena, spalio 24 d.
SHIRA CAMP – LAVA TOWER – BARRANCO CAMP: 10,75 Km | 5-6 val. |
Pakilimas: +147 m (nuo 3839 iki 3986 m)
Sunkumas 😓😓😓😓 (iš 5)
Startuojam 8:00 val. ateinam į stovyklą 17:00 val.
Šiandien nusimato gana sunki ir ilga diena, negana to, kad eisim apie 11 km, bet pakeliui dar pakilsim į 4,6 km (+761 m) aukštį (LAVA TOWER CAMP) kur pietausim. Tai labai svarbu, kad kūnas aklimatizuotųsi ir taptų atsparesnis aukščiui. Iš tikrųjų taip ir įvyksta - pakilus į šį aukštį vėl pradeda svaigti galvą, bet šį kartą jau nebėra tokio stipraus skausmo, o kai po pietų pradedame leistis link nakvynės stovyklos, savijauta pasidaro puiki.
Žygeivių daugėja - mat čia susijungia 2 takai. Likus kokioms 10 - 15 min. iki stovyklos užklumpa stiprus lietus su ledukais, bet stipriai nesušlampam ir spėjam įsmukti į palapines💪.
Naktį nebėra galvos skausmo - pagaliau išsimiegota geriau💪. Jau galima gyventi virš debesų💪😀.
Ketvirta diena, spalio 25 d.
BARRANCO CAMP – KARANGA CAMP: 5,2 Km | 3-4 val. |
Pakilimas: +48 m (nuo 3986 iki 4034m)
Sunkumas 😓😓😓 (iš 5)
Startuojam 8:30 val. ateinam į stovyklą 13:00 val.
Rytas puikus, išsimiegota gerai, saulei kylant atsiveria puikus vaizdas į jau priartėjusį mūsų tikslą - nuostabu!
Pereinam kalnų upelį ir pirmas dienos tikslas - stati akmeninė siena. Iš tikrųjų tai nėra taip sunku, kaip atrodo, bet ‘porteriai’ kaip tikri virtuozai lipa šia siena ir demonstruoja savo
meistriškumą, nešdami nešulius ne tik ant pečių, bet ir ant galvos - pagarba ir padėka jiems, žmonės puikiai dirba savo nelengvą darbą!
Diena - malonumas, ne per sunki, ne per ilga, vaizdai gražūs, per pietus mes jau stovykloje. Šiandien turim ilgą popietinį poilsį - galima bus pabandyti pasivyti miego trūkumą.
Penkta diena, spalio 26 d.
HIKE KARANGA CAMP – BARAFU CAMP: 3,3 Km | 3-4 val. |
Pakilimas: +628 m (nuo 4034 iki 4662 m)
Sunkumas 😓😓 (iš 5)
Startuojam 8:00 val. ateinam į stovyklą 13:00 val.
Rytas geras - išsimiegota gerai. Aplink stovyklavietę jau jokios augmenijos - vieni akmenys, bet vaizdai puikūs, mes virš debesų, o viršūnė dar priartėjusi. Gaunu žinutę iš Lietuvos, 15.min. link’as, kad dega miškai Kilimanjaro papėdėje. Kol yra ryšys - atrašau, ‘gal ir dega, bet mes nieko nematom, o čia jau ir miškų nebėra - vieni akmenys’. Nepraeina nei 20 min. - pakeliu galvą, žiūriu kyla tiršti juodi debesys - va pasirodo - dega. Pačiu laiku išeinam iš stovyklos, nes po valandos iš viršaus matom, kaip mūsų stovykla paskęsta tirštame dūmų smoge - pavyko pabėgti…
Diena lengva - smagus pasivaikščiojimas, tik kylant vėl pradeda spausti ir skaudėti galvą. Apie pietus pasiekiam bazinę stovyklą, iš kurios šiąnakt šturmuosim viršūnę. Stovykloje šiek tiek pailsim, ankstyva vakarienė 17 val., o 18 val. miegoti. Vėl jaučiasi aukštis ir startinis jaudulys - laukia sunkaisias etapas.
Šešta diena, spalio 27 d.
BARAFU CAMP – SUMMIT: 4,86 Km | 5 - 7 val. |
Pakilimas: +1233 m (nuo 4662 iki 5895 m)
SUMMIT - MWEKA CAMP: 11,5 Km | 6 - 7 val. |
Nusileidimas: -2789 m (nuo 5895 m iki 3106 m)
Sunkumas 😓😓😓😓😓😓 (iš 5😊)
Startuojam 24:00 val. ateinam į stovyklą 17:30 val.
Net nesuprantu ar buvo miegota, bet turbūt, kad kažkiek buvo😊. 23 val. keliamės, arbatėlė ir į viršūnę!
Va čia didžiausias fizinis ir psichologinis iššūkis! Tamsu - tik žibintuvėliai ant galvos apšviečia taką, kuriuo kartais ir labai stačiu šlaitu reikia lipti aukštyn. Pasižiūrėjus į viršų - dešimtys, o gal net šimtai tokių žybsinčiu ir lėtai judančių taškelių, tiek aukščiau, tiek žemiau. Einam kaip visada, ‘pole, pole’, šalta, gal kokie -10C, o gal ir -15C, vėjas kartais stiprus, kartais aprimsta. Kas 45 - 60 min. trumpas 3 - 5 min. poilsis atsigerti. Pirmas 2 val. lyg ir nieko, monotonija ir tiek, bet vėliau prasideda žiaurus galvos skausmas ir svaigimas, vaistai nepadeda... Toks jausmas, kad kartais prarandi laiko pojūtį, žodžiu, sunkiai nusakomas jausmas. Prieš aušrą, apie 5 val. aplinka lyg ir nebeegzistuoja, esi tik pats su savim, galvos skausmu, pusiau ‘komine’ būsena ir sulėtėjusia mąstysena. Šiame etape einam be kuprinių, mūsų kuprines neša 2 gidai ir dar 1 porteris. Jei pirmaisiais sustojimais - pats pasiimdavau gertuvę iš kuprinės, tai dabar sustojus atsigerti - ‘porteris’ pats išima, pats atsuka ir paduoda atsigerti, supranta, kad turbūt nei jėgų, nei reakcijos jau visai nėra… Sunku net žodį ištarti… Toks jausmas, kad kartais akimirkai prarandi sąmonę…, bet visiems aišku - kelio atgal nėra, yra tikslas! Truputį lengviau pasidaro, kai pradeda brėkšti - pirmieji saulės spinduliai ne tik apšviečia takus, bet ir truputį sušildo. Pagaliau jau matosi pirmasis tikslas - Stella point, tai beveik, kaip ir viršūnė, bet dar ne aukščiausias taškas - nuo čia dar valanda kelio iki Uru viršūnės, kas yra tikrasis Afrikos stogas. Sustojam prie Stella point, nusifotografuojam. Toks jausmas, jei atsisėsiu - užmigsiu po sekundės, bet reikia eiti - tikslas jau netoli. Kaip sakė gidai, šio etapo nedaeina 20% žygeivių. Mes nueisim!
Vaizdai nuostabūs, matosi ledynų likučiai. Kilimanjaro prarado 85% savo ledynų dėl klimato atšilimo. Po maždaug valandos pasiekiam tikslą! Fotografuojamės, glėbesčiuojamės - mes čia! Dabar ne galvoje, kad šiandien dar 7 valandas eiti žemyn😊.
Per maždaug 3 val. nusileidžiam iki bazinės stovyklos, nuovargis žiaurus. Gidas Amani leidžia pamiegoti pusantros valandos, tada pietūs ir dar 4 valandos žemyn. Dalį kelio einam gaisro nuniokotu mišku.
Septinta diena, spalio 28 d.
MWEKA CAMP – MWEKA GATE: 9,1 Km | 3 - 4 val. |
Nusileidimas: -1473 m (nuo 3106 m iki 1633 m)
Sunkumas 😓 (iš 5)
Startuojam 9:00 val. ateinam į stovyklą 12:00 val.
Atsisveikinimo su komanda rytas. Pagal tradiciją šį rytą turim komandai paskirti arbatpinigius, t.y. paskirstyti kiekvienam komandos nariui (tai antroji jų kuklaus uždarbio dalis, be tos, kurią jie gauna iš gidų) ir pateikti šį savo sprendimą su pinigais vyriausiam gidui Amani, kuris viešai tai paskelbia. Tikimės visi patenkinti, taip kaip ir mes…
Paskutinė diena, tikras pasivaikščiojimas, per 3 valandas nusileidžiam iki MWEKA GATE, kur turim pasirašyti, kad sėkmingai grįžom. Čia pat gaunam po patvirtinantį diplomą, kad pabuvojom viršūnėje. Sėdam į autobusą ir į Arusha, į viešbutį. Viskas.
Kelionė puiki, prisiminimai visam gyvenimui! 🏔️🏔️🏔️🏔️🏔 (iš 5)
P.S. Aš išskrendu namo, o kompanija išvažiavo dviems dienoms į safari. Jų nuotykiai:
Comments